Šiemet aktorinės duonos gavo paragauti ir VIKO MEF pirmakursės: Asta, Aistė ir Dovilė. Mes, savo ruožtu, kaip "akys iš šalies" negailėsime liaupsių jaunosiom aktorėm, nes pirmas blynas buvo tikrai gardus ir nė kiek neprisvilęs! Praėjus kelioms dienoms po premjeros, nusprendėme pakalbinti merginas ir sužinoti jų pačių vertinimus. Pirmąja pašnekove tapo Asta. susitikome jaukioje širdžiai "Pelėdoje", kur pokalbį pagyvino...
kiti fakulteto entuziastai. Interviu vyko buitiškai, bet nuoširdžiai ir mielai, karts nuo karto pajuokaujant ir nukrypstant į spektaklio virtuvę, kas ir užpildė visus pokalbio tarpelius tarp eilučių. Taigi, Astai scena nėra visiškai nauja ir dar neragauta erdvė: mergina jau dešimtį metų sėkmingai dainuodama mindo scenos grindinį, na o profesionali vaidyba - nauja, savęs pažinimo terpė. Nepaisant to, Asta negaili kritikos sau, nors yra patenkinta tuo, ką padarė. Vis tik įdėta daug pastangų, darbo, repeticijų, ką jau kalbėti apie emocinę pusę - ištisas, nuolatos kintantis ir nenutrūkstantis personažo suvokimo procesas, kuris ir tapo viena sunkiausių užduočių aktorei. Išgirdome įdomių pastebėjimų apie tai, kad lemtingą pasirodymo dieną, visi aplink pasikeičia, o žmonės su kuriais dirbi repeticijų metu ir kitoje veikloje tampa kitokiais, bet gal ir pati Asta tampa kitokia? Ko gero, daugelis sau tai pasižymėjo arba tiesiog nepastebėjo. Paklausta apie specialų pasiruošimą, aktorė nusišypso ir sako, kad nieko ypatingo prieš lipant į sceną nedaro: susikaupia, nusiramina, o pakilus uždangai įžengia kaip personažas. Malonus jaudulys kutena viso spektaklio metu, bet Asta pareiškia, kad jis privalo būti, nes jei nėra jaudulio, vadinasi nerūpi tai, ką darai. Taip tvirtai ir užbaigėme kuklų interviu.
Antroji pašnekovė Dovilė, pasirodė santūri ir ganėtinai konkreti, buvo pakeista ir interviu vieta: susitikome fakulteto kavinukėje. Įsitaisėme, pokalbį pradėjome pajuokavimais, neužilgo, atsitiktinumo dėka, prie gretimo staliuko prisėdo ir pati režisierė. Buvo įdomu išgirsti ir keletą R. Kudzmanaitės pastebėjimų apie tai, kaip reiktų elgtis interviu metu, pasidalino savo neypatingai malonia patirtimi, bet pasimokiusi iš savo klaidų, dabar su šypsena prisimena praeitį. Taigi, tęsiame pokalbį ir išsiaiškiname, kad Dovilei scena taip pat ne naujiena: mergina daugelį metų šokdama atradinėjo scenos ypatumus, o aktorystė - visai šviežias, bet sėkmingas atradimas. Šiame spektaklyje Dovilei teko artimas jos asmenybei vaidmuo, tad nesusidūrė su dideliu sunkumu įsikūnyti į vaidmenį. Sudomino personažo ieškojimas, mergina sakanti, jog susapnavo, koks turėtų būti personažas, ir kartais pabudusi užsirašydavo keletą pastebėjimų, kas labai padėjo. Mums knietėjo sužinoti, kaip spektaklyje Dovilė priverčia save apsiverkti? Rodos, kad ši užduotis turėtų būti viena sunkiausių. Pasirodo, neklydome, išties nėra lengva susikurti absurdiškiausių situacijų ir jomis patikėti, bet norint, viskas yra įmanoma. Pašnekovė pripažįsta, kad aktorystei reikia skirti daug laiko ir sunkaus darbo, ruošiantis pasirodymui, visas jėgas skyrė spektakliui, na o paskaitos ir ramus miegas pasitraukė nuošalėn. Toks gyvenimas - įdomus, taip kvepia pradedančiosios teatralės grįstas takas. Paklausta, ar turi savo mylimų aktrorių, ar pati lygiuojasi į ką nors, Dovilė turi tvirtą poziciją, kad svarbiausia yra asmenybė, ji nenori lygiuotis į nieką, nori būti atpažįstama kaip aktorė Dovilė Kniukštaitė, su sava maniera ir išskirtinumu. Yra keletas, jos akimis puikiai vertinamų aktorių, bet ir juos taip pat stengiasi pažinti kaip asmenybes, o ne kaip personažus. Tokia tema ir užbaigėme interviu. Buvo malonu ir įdomu pasikalbėti, tikimės netolimoje ateityje išgirsti apie naujus potyrius.
Gaila, nepavyko pakalbinti trečiosios aktorės pirmakursės Aistės, bet tikime, kad dar tikrai bus proga ir ne viena. Žinoma, sėkmės ir Aistei, visos esate šaunuolės, turime kuo didžiuotis.
Su Pavasariu!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą